Rytais neskambės jau
Mokyklos skambutis
Staiga nutrūks mums ši gija.
Paklydę mes kaip rudeniniai
paukščiai. Kažin kur laimę
rasim savo kelyje.


Prabėgs jaunystė, nuskambės juokas
Mėlynos žibutės vėl žydės ir vys.
Tik vaikystės dienos, klasėje praleistos,
Ir linksma jaunystė niekad nesugrįš.


O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.


Noris šaukti, noris paukščiu skristi
Noris virsti vėju ir daina.
Netiesa, kad baigiasi jaunystė
Amžina ji
Girdit? Amžina
(J. Strielkūnas)


Nepamirški draugų Tu ir klasės
Prisiminki mokyklos takus,
Niekur nieko gražesnio nerasi
Už mokyklinius savo metus.


Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim "sudie" paskutinį, nebegrįšim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti.
Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrįžę svečiais pasijusim...


Mes einame savo keliu,
Gal kartais sunkiau, gal lengviau.
Todėl nesakyk - negaliu,
Todėl nesakyk - pavargau.
(J. Marcinkevičius)


Linksma suspausi gavus atestatą...
Paliksi klasę, suolus, kur vargai
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai... Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?... Klasė... jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
vienos iš buvusių draugų.


Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubom išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negrįš prabėgę dienos niekada.


Kiek daug gražių pavasarių
prabėgo čia kartu -
O gal ne vieną ašarą
Nuo skruosto šluostei Tu?


Kartais valandos bėga lyg kraujas,
Kartais laša lyg stambūs lašai...
Kartais jų , kad sustotų maldauji,
Kartais jų, kad skubėtų prašai...


Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos...
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegrįš, nebegrįš niekados.


Ji - pirmoji Mokytoja - stovi mano sąmonėje kaip pirmutinė raidė raidyne, kaip didžioji A. Visuomet džiaugiuosi, kaip sunkią gyvenimo minutę galiu nusitverti to tvirto A skersinio.


Išplaukia jūromis laivai,
Išplaukia ir sugrįžta.
Bet niekad, niekada negrįš
Išdykėlė vaikystė.


Išeinam... Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikystę, kliedesį, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.


Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,
Nerimsta žvilgsniai lūkesčio pilni,
Tarytumei ir gėlės jaustų,
Jog šiandien iš mokyklos išeini.


Ir gerai, kad žmogus veržias, eina svajoja.
Kartais juokias linksmai, kartais rymo tylus.
Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja
Savo džiaugsmą ir kančią, ir laimės kelius.
(Eug. Matuzevičius)


Ir eglės vėl šlamės čia prie mokyklos
O jų šešėliai dengs praėjusius metus
Bus pamokos, skambės skambutis,
Tik mūsų čia jau nebebus.


Gražiausi prisiminimai tie,
Kurie gimsta mokyklos suole.


Eisit jau girdi?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir gera
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.


Būna lygiai ir gera , ir liūdna -
vien dėl to , kad buvai ir grįžai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mūs parašai...
(A. Maldonis)


Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.


Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.


Aš dar tiku, kad mes dar susitiksim.
Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve.
Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim.
Tik įdomu, ką jausim širdyje.


Atsiminimas - tai tikrasis, nepykstantis gyvenimas, kas prasmego, išdilo - tam nė nereikėjo gyventi, taigi to nė nebuvo.


Ar meni, kai mokyklon nedrąsiai
Nešei pirmąją puokštę gėlių, o dabar
Jau į senąją klasę
Nieks Tavęs nepašauks varpeliu...


Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius?
"Nejaugi amžinai aš išeinu?"


Vėl mėnulio žiedadulkėm snigo
Ūkanotoj gegužio nakty
Šįryt visos kasdieniškos knygos
Ir visi užrašai užverti.
Nežinau paskutinio skambučio, gal jūs
Laukėt be galo seniai,
o gal metai jums buvo trumpučiai
Kaip keli paprasti sakiniai.
Bet štai surasti gyvenime vietą,
Sunkiau pasirodo, nei lygtį išspręst
Nėra užrašuos panašių variantų,
taisyklių pritaikyti čia negali
Bet aidi skambutis...Ir moko gyventi!


Jeigu nori dešimt gauti
reikia mokslo paragauti
Su berniukais nelakstyti
o knygelę paskaityti!


Suspausi rankoj atestatą.
Pliksi klasę, suolą, kur vargai
Išeisi ten gyvenimą kur stato.
Bet vis dėlto paklausi: - Kur draugai?
- Draugai? - Jie vėtrų išblaškyti. - O klasė?
- Klasė jau kitų.
Lai šie žodžiai parašyti tau bus prisiminimas tų dienų!


Puslapiai: