Gyvenimas iš 100 žodžių

Pirmasis riksmas. Vystyklai. Lopšys.
Pirmasis žingsnis. Žodis. Kosulys.
Vaistai. Ligoninė. Žaisliukai.
Darželis. Brolis. Dviratukas.

Pirma raidė. Mokyklos suolas. Penketukas.
Draugai. Peštynės. Dvejetukas.
Gipsuota koja. Kraujas. Kamuolys.
Mergaitės. Šokiai. Bučinys.

Bendrabutis. Stipendija. Kava.
Kalėdos. Sesija. Skola.
Pavasaris. Alus. Degtinė.
Diplomas. Darbas. Piniginė.

Romantika. Žvaigždė. Naktis.
Glamonės. Meilė. Žavesys.
Vestuvės. Uošviai. Butas. Mašina.
Kolegos. Brendis. Barniai. Nemiga.

Sūnus. Duktė. Verksmai. Lopšys.
Meilužė. Lova. Liūdesys.
Darbovietė. Alga. Planai.
Kelionės. Biznis. Pinigai.

Namai. Šeima. Lietus. Žiema.
Kavinė. Baras. Nerimas. Pikta žmona.
Vasarnamis. Upelis. Augalai.
Migrena. Plikė. Žilė. Akiniai.

Anūkas. Vystyklai. Verksmai. Lopšys.
Spaudimas. Sąnariai. Skausmai. Širdis.
Kraujagyslės. Insultas. Slaugės. Daktarai.
Mirtis. Pamokslas. Žvakės. Angelai.


Kad žmonės šypsotųs ant vieškelio balto...
Kad saulė žydėtų virš Jūsų galvų...
Kad lietūs nulytų ir skausmą ir kaltę...
Kad sniegas nekristų ant sielos žaizdų...

Kad medžių viršūnėje viltys nutūptų...
Kad vėjai atpūstų geri iš namų...
Kad kartais užsuptų,
Kad kartais užplūstų
Džiaugsmai ir likimai žmonių svetimų...

Kad niekas ir niekur, ir niekaip neskaustų...
Kad niekas nebūtų prie kojų mažu...
Kad viskas iš nieko...
Kad viskas iš naujo...
Kad viskas į gerą...
Kad viskas gražu...


Kai aš gimiau - verkiau
Žmonės juokės
Tad mokėki gyventi taip,
Kad mirdamas galėtum juoktis, o žmonės verkti.


Gyvenimo laiptai padėti kreivai,
tad ženki tu jais labai atsargiai.


Gyvenimas - dienoraštis
Verti, verti lapus
Kas buvo - buvo juodraštis,
O švarraštis dar bus.


Gyvenimas ne taurė vyno
Ir šukės laimės neatneš
Bet kartais šito mes nežinom
Ir laimę daužom į šukes.


Žmonės mėgsta zoologijos sodą - ten galima nuo žmonių pailsėti.


Žmonės amžinai ginčijasi dėl dviejų spalvų: juodos ir baltos. Kitas jie aiškiai skiria.


Žmogus yra ištyręs žemę
Bet jo širdis neištirta...
Nes kiekvienoj krūtinėj ji vis kita.


Žmogus - tai ne kas kita, kaip daugelis jo poelgių.


Žmogus - ne aukso puodas,
Kad visiems patiktų.


Čia, kur giedojo vyturys,
Čia buvo žemės vidurys.
Ir buvo - amžiaus vidurys,
Kai pasibeldžiau į duris
Namų, vadinamų namais,
Po melsvo vyturio sparnais.
Dabar - jau amžiaus pabaiga ...
Ir - žemės vidurio nėra.
Kodėl gi viskas taip - staiga?...
Tik vyturio giesmė - tyra ...


Įdomioji matematika: nulis lygus nuliui, vienetas - vienetui, o žmogus nelygus žmogui.


Vyrai nepasitiki net tomis moterimis, kurias myli.


Vyrai apie meilę kalba nedaug,
bet galvoja, sielojasi dėl jos ir yra
ne mažiau pažeidžiami už moteris.


Viskas, kas mums teikia skausmo, duoda ir vilties.


Tyraširdžiai - visi mažakalbiai.
Bet gyvenime laimi plepiai...
Kas liežuviais ir skelbia ir skalbia,
Tie gyvena kvapiai ir lepiai.


Taip ir susinešiojo gyvenimas,
Kad netgi neatsimeni.
Kur ir kada prapuolė
Geltonos kasos,
Besišypsantys dantys,
Linksmos vėjy ir šalty
Neašarojančios akys...


Skubėjo ta širdis,
Kaip ji skubėjo,
Kaip ji norėjo džiaugsmo, laimės
Ir kaip labai
Bijojo pavėluot...
O metai bėgo, skriejo, nesustojo,
Vis jausdami tą priminimą...
Nušvito daug kas keitės ir išnyko
Tame skubėjime
Tuose troškimų ir vilčių keliuos...
O metai bėgo ir atėjo laikas
Jaunystei išplukdyt laivus.


Sakau Jums: netikėkit šviesa,
Nes ji toli gražu ne visagalė
Ar ji pasiekia mūsų širdį? Ne
O kurgi, jei ne ten ir vyksta viskas
Jei apskritai šioj žemėj
Kas nors vyksta?
O visa kita - tai tiktai gražus
Šešėlių ir šviesos žaidimas. Taip
O kas ją mėgsta? Nors yra tokių
Kurie kaip tos nakties peteliškės
Į šviesą veržias ir dažniausiai žūva
Arba giliai apdega sparnus ...


Prabėgs gyvenimas kaip sapnas
Suklups po kryžium vakarai
Nors laimė būtų vienas auksas
Bet kartą užges ji amžinai.
Tau laimės niekad nežadėjau
Neviliojau žvilgsnių kibirkštim
Nematydama kaip nuoširdžiai mylėjau
Ne žodžiais, ne aistra, o tik širdim.
Viskas žus meilės pasakai mirštant
Neplasnos meilės paukštis tolyn,
Viskas žus, tiktai žiedas ant piršto
Tiktai skausmas širdy pasiliks.
Veltui laiškus ilgiausius rašai
Viskas man jau seniai nusibodo
Melsvos akys patiko kadais
O dabar man patinka tik juodos.


Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
Jaunatvė ir jos viesulai,
Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.
Bet man tų dabar nebegaila dienų,
Kai vien tik svajoti mokėjau,
Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,
Dėl ko nežinodamas kentėjau.


Niekada nesmerk kito klaidų, nes klaidos leidžia suprasti gyvenimą!


Niekad nebus per daug gėlių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėjų glostomai žemei. Niekad nebus per daug gyvenime draugų .


Negailėkit krintančių lapų,
Jie pavasarį vėl išsiskleis.
Tik gailėkit praėjusių metų,
Nes jie niekad jau neateis.


Ne gražūs žodžiai laimę neša,
Ne juodos akys, ne plaukai
Gyvenime vien grožio maža
Svarbiau žmogus ir jo darbai.


Mes kiekvienas didelis, kaip lašas
Ir visi su saule artimi!
Niekuomet žmogus nebūna mažas,
Jeigu jis būna savimi (žmogumi).
(J. Marcinkevičius)


Mes keliame aukštyn akis į dangų
Mes einame tolyn vis į gyvenimą
Pasirenkame tai, kas gal būt nelengviausia
Ir kelią tą galbūt siauriausią
Tačiau mes esam žmonės
Juk mes tie žmonės,
Kurie pripranta, net kai dega laužo liepsnoje
Juk mes tik žmonės...


Laikas skuba
Neša metus
Laikas tartum stiklas suduš
Skuba laikas į slaptingas amžių gelmes.


Kodėl taip atsitinka?
Lauki laimės, girdi kaip ji šaukia,
O einame prie jos ne tuo keliu.


Puslapiai: