Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meile
Kol kas ir manoji
Tau meilė dar oš.

Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš,
Bet Jei ją pamirši
Tebūna savos
Mūsų meilės prisiminimas gražus.


Vėlyva meilė
skaudina krūtinę...
Dažnai apkartęs
jos svaigus medus;
dažnai jau ji trumpa
ir paskutinė-
o lauki, trokšti jos
jaunatviškai godus.
Gaivina ji,
šviežia žole padvelkus,
ir net - pirmos - lakštingalą girdi...
Bet židiny ne tokios degios malkos
ir nerimas -
kaip kirmėlė širdy,
kad meilės tai delčia,
kad pilnatis pralaimi...
Ta nuojauta -
per dieną ir pernakt....
Gal tai ne meilė jau,
o deginanti baimė
jos, paskutinės,
amžinai netekt...


Mylėk tada, kada verta
Ir meilė tegu būna tau karšta.
Saugok, kad ji neužgestų
Kartu su menulio šviesa...


Pražydo gėles,
gamta atsigavo,
pamačiau tave,
ir širdis suprato.
Nereikia man kitu ,
merginų gražiu,
Man reikia tavęs,
noriu būti kartu.


Meilė - tai mažytis paukštelis: per daug suspausi - mirs; per daug atleisi - išskris.
Jei myli - paleisk.
Sugrįš - bus tavo.
O jei ne - tuomet tavo niekada ir nebuvo...


Žinok kad meilė - auksinis perlas,
Žinok kad meilė - ateitis,
Žmogus be meilės - lyg aklas vergas,
O jo gyvenimas tartum naktis.


Kažkas man pasidarė
Tikriausiai aš sergu
Nes vos tave pamačius
Iš karto paraustu
Širdele smarkiai plaka
Ir seilės ima tįst
Tave pašaukt norėčiau
Bet negaliu išdrįst
Buvau net poliklinikoj
Dėl šitų sopulių
Ir daktaras nustatė
Kad aš tave myliu


Pasaulis būtų per žiaurus,
per daug klastingas ir klaikus,
jei tarp gyvenimo audrų
nebūtų meilės valandų.


Prieblanda, aplink tyla...
Tavo lūpos, jos jau čia...
Prisiglaudžia, nuramina,
Vėl užkaitina, vėsina...
Tam nėra jokių ribų -
Tai lyg jūra be krantų...


Jau naktis... o blakstienos nelimpa...
Ir sapnai neaplanko manęs...
Ir širdis plaka smarkiai, nerimsta...
Gal todėl, kad ilgiuosi tavęs..?


Aš atbėgau tam, kad pasakyčiau
tai, ką tu ir taip senai žinai
Noriu, kad žinotum: aš mylėjau,
tebemyliu ir žadu mylėti amžinai.


Tu mano gyvenimo saulė,
Tu mano gyvenimo žvaigždėtas dangus,
Nieks mūsų išskirti negali,
Nes Tu man brangiausias žmogus...


Meilė - tai žodis šventas,
Meilė - galinga yra,
Meilė nemiršta, ne...
Meilė yra tavyje!!!


Tu - obelų žiedai mažyčiai,
Tu ramunėlė nuo lankos,
Tavęs į saulę nemainyčiau,
Tavęs, kaip pasakos žavios!


Žmogui, kaip ir medžiui, reikia saulės,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia šilumos.
Daug pasauly medžių, daug žmonių pasauly,
Žmogui, kaip ir medžiui, reikia atramos.
Reikia atsiremti, į kažką tvirtesnį,
Reikia taip, kaip saulėn tiest rankas.
Žmogui reikia meilės ir kažko stipresnio,
Reikia kad pamiltų lūžtančias šakas...


Kol saulė dar nenusileido
Kol dar širdis pilna liepsnos
Mielasis, man reikia tavo veido
Ir balso tavo, lyg dainos!


Tikėk, kad vietoj stovi saulė.
Tikėk, kad žvaigždės – ne liepsna.
Tikėk jog tiesa – tai apgaulė,
Bet mano meile Tau - amžina!!!


Myliu tave labai, labai.
Te išsipildo mūs sapnai.
Sapnai visi, visi, visi,
Ten kur mes lakstome basi.


Tavo vardas gražesnis už saulę
ir už tūkstančius aukso žvaigždžių
Tavo vardas man vienas pasaulyje,
Kurį aš taip širdy branginu...


Mėnulis pašvietė pro langą
Į tavo spindinčias akis,
Tau savo širdį dovanoju...
Tešviečia ji tau per naktis!


Netikėk vėju – jis pažada ir negrįžta...
Netikėk žiogų daina – ji per daug nerūpestinga.
Netikėk medžių žydėjimu – jis laikinas ir trumpas.
Tikėk meile, draugyste, tikėk tuo kas amžina!


Mūsų keliai netyčia susitiko,
Mums buvo pakeliui ir ėjome kartu
man buvo gera eit rytojaus pasitikti
Kada šalia manęs ėjai ir tu.

Mes ėjom ten kur vedė mūs likimas...
Tave aš pamilau, tik vieną iš visų...
O ką žada ateitis, to niekas dar nežino,
Gal tikrai ne veltui susitikom - aš ir tu?


Puslapiai: