Prašiau Dievo gėlės - davė darželį. Prašiau Dievo obuolio – davė sodą. Prašiau Dievo medžio - davė mišką. Prašiau Dievo meilės - davė tavo telefono numerį...


Būk Tu laiminga, kaip saulė patekėdama. Būk skaidri, kaip ežero vanduo. Būk saldi, kaip bičių medus. Tu tik būk... šalia manęs...


Zuikute!!! Man širdį sopa nuo jausmų, kuriuos giliai aš Tau jaučiu! Užmiršti jų aš negaliu, nes mirsiu greitai aš be jų.


Kai Tu gimei, lijo lietus. Bet tai ne lietus, tai verkė dangus. Kad prarado dar vieną ANGELELĮ...


Kiekvieną kartą saulei nusileidus, Paskęstu aš gražiuose sapnuose, Tu bėgi auksinius plaukus paleidus, Tu tirpsti meilės svajose...


O aš tikėjau tavo meile, tikėjau žodžių gražumu, bet visa tai tiktai apgaulė, kaip sniegas vasaros laike...


Kam gyventi, jei gyvenimas trumpas? Kam mylėti, jei meilė kančia? Kam sakyti, kad myli mane, jei rytoj pasakysi, kad ne?!


Ateis tamsi naktis, visi ramiai miegos, tiktai mana širdis apie tave galvos...


Norėčiau laimę dovanot, deja, aš pats jos neturiu, karštai norėčiau pabučiuot, bet per mobilu negaliu...


Saulute pabėgo kažkur toli, mane paskandino giliam liūdesy. Man trūksta tavęs, tu nuostabi, norėčiau, kad būtum arčiau nei esi...


Sutiksiu aš tave sapne, apkabinsiu nejučia. Žvaigždes po kojomis patiesiu, su Tavo lūpom susiliesiu. Atsikeliu aš ryte, ak, ak, kaip gaila, buvo tai sapne!!!


Ar žinai, kodėl saulės zuikučiai linksmi?! Nes šiam pasauly Tu esi!!!


Ar žinai, kodėl saulės zuikučiai tokie linksmi? Todėl, kad šiame pasaulyje Tu esi! Ar žinai, kodėl menulis žiūri žemės kryptim? Į Tave! Jis juk žiūri kartu su manim!


Jei baltos snaiges kris ant tavo veido, šviesus menulis tau bučiuos akis, prisimink, kad kažkur pasauly yra dėl tavęs plakanti širdis!


Kai ašaros užtvindo mėlynas akis ir nieks nepasakys, kad mano meilė niekad jau negrįš ir liks pasaulis praeity, tol, kol ta ašara širdy paskęs toli toli, toli...


Aš ne viena, o tu vis stovi ir kažko lauki. Aš vėl liūdna, bet tu ir vėl paguodi mane. Aš kartais linksma, bet tik kai tu būni šalia. Tad niekur neik, liki šalia...


Mylėdami gėrimės vien savo pačių sukurtomis iliuzijomis...


Trim dalykais pasižymi žmogus: siela, protu ir kūnu. Sielos trauka gimdo draugystę, proto trauka – pagarbą, kūno trauka – geismą. Susijungus visoms trims gimsta meilė...


Kol nesutikau tavęs, aš niekad šito dar patyrus nebuvau - kad ateina meile ir palieka žemėj ir širdy šviesiau!


Ašarų upeliais plaukia dar viena diena, - išėjai "sudie" netaręs - sieloj tuštuma...


Daugel ašarų išlieta... Daug karštų minčių... Atminimuose belieka... žodžiai be raidžių...


Tavo veido švelnūs bruožai, rankų šiluma, tavo mintys... Tavo žodžiai...Mano vienuma...


Atleisk, kad aš tave mylėjau, atleisk, kad aš tave trukdžiau, atleisk, kad aš tavim tikėjau ir tik šiandiena viską supratau...


Atleisk, gyvenime ne taip jau būna, o aš nedaug tau blogo padariau... Tad stengiuosi iš kelio pasitraukti vien tik todėl, kad būtų tau geriau...


Ar žinai kodėl šypsosi saulė, ko pasaulis toks šiandien šviesus? Tai todėl, kad margajam pasauly, mes atradom šilčiausius jausmus!


Ateik šiandien i mano sapną ir aš tau parodysiu tiesiausią kelią į žvaigždes. Leisk tave pajausti ir aš visą amžinybę būsiu tavo...


Priglusk prie mano lupų ir išbučiuok akis...Širdis tau tyliai "myliu" pasakys... pajuski šilumą sapnų, nes tik per juos te ateinu...


Ateis tamsi tamsi naktis, o su naktim ir sapnas atkulniuos, kuriame visi man bus vienodi, tačiau tave aš atpažinsiu iš akių, kurių pamiršti niekaip negaliu…


Užmerk akis, nusišypsok, pajusk kaip aš tave bučiuoju, ir apie nieką negalvok - šią naktį tau padovanoju...


Šiąnakt dovanoju tau žvaigždes… juoką iš laimingos praeities… kvepiančias svajonėmis gėles ir dalelę liūdinčios nakties…….saldžių sapnų…


Puslapiai: