Lietus ir saulė,dargana ir sniegas
Diena,naktis-jau viskas praeity...
Vaikystėje rašytos mūsų raidės-
Vienintelė tikroji pažintis.
Čia takas.Bėgom juo mes į mokyklą
Užžels,užžels jau greitai stagarais
jei mes nors retkarčiais to tako nelankysim
Jei mes nors retkarčiais netapsime vaikais.


Negrįš jau vidurinio mokslo dienos,
aistringas juokas pertraukų metu,
negrįš jau niekad pirmos mėnesienos
ir už svajones parašytas''2''.


''Eisim jau...Girdi?Klases uždaro
Paskutinį kartą paklausyk;
Toks labai pažįstamas ir geras
Tų senųjų raktų skambesys.''
V.Palčinskaitė.


Nesimatėm ilgai...Buvo visko.
Ir žiedų,ir spyglių nemažai...
Pasėdėk.Prisiminkim vaikystę,
Paklausykim kaip ošia beržai.
rodos vakar motulės kas rytą
Mus mokyklon lydėjo basus.
O dabar...tu visai ne mergytė
Tau net ''tu''pasakyt nedrasu.


''Vaikystė mano čia berželiais karstės.
Vėliau...vėliau
Kažko ieškot patraukė-
Dabar grįžtu,atminimus išbarstęs,
Praradęs daug
Ir nesuradęs daug ko.''
B.Mackevičius.


''Ir kai pakyla nauji rūmai,
kai žemė pavirsta kvapia duona,
sultingu obuoliu,kai gimsta daina,-
argi Tu nejauti,kad prie viso to buvo
prisilietusios Tavo rankos,mano gerasis mokytojau.''
J.Degutytė.


Netikėkit,jei sakytų-negrįžta mūsų dienos,svajonės,draugai.Juk ir rudenį gėlės pražysta,susitinka vėl buvę draugai...


Kaip dažnai mus vadino nevykėliais,
Kaip dažnai mus vadino keistais...
O mes bėgom keliais,bėgom kryžkelėm
Ir vadinom viens kitą draugais.


Geri draugai-didžiausias turtas,
o jų draugystė visada gyva.
Žmogus gyvenime daug ką pamiršta,
o draugas draugo-niekada.


Juk tiesa,kad pačios gražiausios dienos buvo tada,kai visi buvome kartu,kai metai turėjo 9mėnesius,savaitė-6dienas,o valanda-45minutes...


''Brangus Auklėtojau,iki graudumo miela,kad po 20metų mūsų mokykla vis tokia pat jauna,kad ir Jūs,brangus Auklėtojau,vis dar jaunas ir kūrybingas,kad nenuilstamai gyvenimo kasdienybėje ieškote grožio ir gėrio,kurio troškimą,ačiū,įskiepijote mums,mažiems savo auklėtiniams.'' M.Butvilienė.


Atrodo seniai,labai seniai buvo pirmasis mūsų rugsėjis.Vėjas plėšė ir blaškė žemėn geltonus klevų lapus,o ant rusvo mokyklinio suolo gulėjo popieriaus lapas,tarytum baltas didžiulis laukas,kuriame neįminta dar nė viena pėda.

Jau seniai prirašyti tie balti lapai,išminti takai baltame lauke,daug dainų išdainuota.Pavasario vėjas nusinešė Jūsų širdies šilumą,žodžių švelnumą.Ačiū Jums ,mano Mokytoja!Už viską ką Jūs mums dovanojote-ačiū.


Nelengvas Mokytojo darbas,bet labai garbingas.Jūs budėjote mūsų vaikystės sargyboje ne vienerius metus.Iš visų 11(12)-os mokslo metų,tie metai,kai Jūs vedėte mus mokslo keliu, paliko įsimintiniausią pėdsaką.

O prieš išeinant buvo paskutinė pamoka.Jūs kalbėjote,o mes tylėjome.Gal todėl,kad kiekvienas apmąstėme Jūsų žodžius,pasakytus skiriantis.Apmąstėme ir paslėpėme savo širdyse.

Tai buvo prieš n...metų.O dabar,tiems metams praėjus,grįžtame mes,pasisekimais,laimėjimais pasididžiuoti.Mes,27 Jūsų vaikai su visais ''žentais,marčiomis ir anūkais''.

Tad,miela Auklėtoja,dėkui Jums už žinias,už tai,kad parodėte kelią į gyvenimą,į draugystę.Atminkite,Jūs visada būsite švyturiu plaukiojant gyvenimo jūra.


Saulė nudegusi, basa -
Tu - piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa. -
Tu man viena, viena, viena!

Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturi, -
Plaukuos tau - gėlės iš rugių,
O veide - šypsena skaidri.

Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man - kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai -
Tik ateini ir nueini...


Vėlei stoviu prieš jus,
Tik dabar kaip eilinis žmogus.
Mūsų laiko nevaržo skambutis kimus,
Mūsų santykių nesugadins pažymys nesmagus.
Ir pabarti nėra man už ką šiandien jus,
Nes jau auklėjat patys savuosius vaikus.


Iš praeities
Staiga prisiminimai
Seni išplauks
Ir prieš akis ilgai -
Šlamės klevai
Toj rudenio alėjoj,
Švies mokykla -
Sena, baltais langais...

O klasėje atrodys taip, kaip buvę
Senų suolų eilė, juoda lenta.
Ir sakinys lyg užrašytas vakar
Su ta pačia gramatine klaida.


Mažas jūsų vaikystės pėdutes
Kadais jau nuskalavo laiko bangos
Ir jūsų paaugliškas svajones
Nusivedė su savimi iš pasakų išnirę milžinai.
Tiktai mokyklos pastato širdis
Po tuščią klasę vieniša nerimsta, daužos –
Kur dingo tie berniukai ir mergaitės,
Kurių jau spėjo pasiilgti geltoni suolai?
Užaugo tie berniukai ir mergaitės
Ir nebesutelpa kuprinėje gyvenimo planai.
Seniai jau nuskalavo žalios laiko bangos
Naivias išdaigas ir laivus iš popieriaus
Nuplukdė jau seniai.


Prirašėm sąsiuvinius, perskaitėme knygas.
Netyčia juoką, prie klasės slenkščio, barstėm.
Vienas kitam pažvelgę į akis, nepasakytų žodžių išsigandom...
Suvirpo pirštai nejučia, kai atsisveikindami ranką spaudėm.
Jau eisim?! Negi jau taip greit?!-
Dar patylėkime, palaukim.
Ir vis tik svyra baltos tulpės,
Ant suolo, kuriame vaikystę piešėm…


Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį "ačiū",
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjote save surast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.


Būna lygiai ir gera, ir liūdna -
Vien dėl to, kad buvai ir grįžai,
Kad kažkur ant gyvenimo dugno
Lieka vaikiški mus parašai...


Šitą tostą keliu
Už mokyklinius atminimus,
Už tą 30-tį metų, pakeitusių mus,
Už pradėjusius gelst albumus,
Už visus tuos, kurie jums padėjo įveikt sunkumus,
Ir už tai, kad likimas jums būtų dosnus.
UŽ...


Gera vėl jus matyti
Iš žinot, kad atradote savo kelius,
Ir tikėt, kad išmokot įveikt sunkumus,
Ir suprast, kad ne veltui praleidote šituos metus,
Ir pajust, kad dar esat panašūs vis tiek į vaikus,
Nes matau, kaip nerimstat lyg klasėje po pamokos.


Nepamirški draugų Tu ir klasės
Prisiminki mokyklos takus,
Niekur nieko gražesnio nerasi
Už mokyklinius savo metus.


Mes išeisim visi, tyliai duris užversim.
Gal ištarsim "sudie" paskutinį, nebegrįšim daugiau.
Vėjas plaukus taršys.
Jie užneš tuos takus, kur išmynėm.
Ir skambutis skardus, mus nešauks kas diena
Mes išskrisim, kaip paukščiai, išmokę skraidyti.
Gal sugrįšim dar čia, į klases tas tuščias
Bet sugrįžę svečiais pasijusim...


Linksma suspausi gavus atestatą...
Paliksi klasę, suolus, kur vargai
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai... Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?... Klasė... jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
vienos iš buvusių draugų.


Ir gerai, kad žmogus veržias, eina svajoja.
Kartais juokias linksmai, kartais rymo tylus.
Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja
Savo džiaugsmą ir kančią, ir laimės kelius.
(Eug. Matuzevičius)


Eisit jau girdi ?
Klasės užsidaro. Paskutinį kartą paklausyk
Toks labai pažystamas ir gera
Tų senųjų naktų skambesys
Eisiu jau žali klevai pasvirę
Pakuždės prie vartų paslapčia
Čia pirma svajojome mes gimę,
Ir vieškeliai prasideda nuo čia.


Būna lygiai ir gera , ir liūdna -
vien dėl to , kad buvai ir grįžai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mūs parašai...
(A. Maldonis)


Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius ?
"Nejaugi amžinai aš išeinu ? "


Žmogus - tai trupmena, kurios skaitiklis yra tai, kuo žmogus yra, o vardiklis tai, kuo jis įsivaizduoja esąs.
Juo didesnis vardiklis, tuo mažesnė trupmena ir, kai vardiklis lygus begalybei, tai trupmena lygi nuliui.
(L. Tolstojus)


Puslapiai: