Naktis, aplink tiktai juoda naktis
Tik žvaigždės danguje
vienatvę truputį užgožia
dabar tokia aš vieniša
ir skausmas drasko man krūtinę
dėl to, kad……galbūt jau nesvarbu
nebesvarbu kas buvo,
dabar mes niekas viens kitam
tikriausiai niekas ir tebuvom


Nekenčiu, kaip kalbi su manim, kaip nešioji plaukus.
Nekenčiu kaip vairuoji mašiną, kaip spoksai į mane.
Nekenčiu tavo kvailų kareivio batų, kaip skaitai mano mintis.
Nekenčiu to taip, kad slepiuosi po eilėraščiu.
nekenčiu, kad tu visad teisus, nekenčiu kai meluoji.
nekenčiu kai verti mane juoktis ir labiausiai nekenčiu ašarų.
Nekenčiu, kad nepaisai manęs.
Nekenčiu, kad neskambini.
Bet labiausiai nekenčiu to, kad neįstengiu tavęs nekęsti.
Nė trupučio, nė visų mažiausiai.


Jeigu myli pagal grožį
Tai verčiau mylėki ožį
Turi barzdą ir ragus
O svarbiausiai mandagus.


Mus atskyrė ši vasara. Lietūs.
Ant plaukų, ant širdies, ant minčių.
Atmintis lyg siūbuojantis lieptas
Mus atskyrė nuo mūsų pačių.
Atminimai sugrįžta į uostą.
Ir suvokti kas kartą skaudžiau,
Kad žvilgsniu tiktai nuotrauką glostau,
O tavęs - tiek dienų nemačiau...
O tavęs nesulaukiu,
Nes - liūtys
Monotoniškai, nykiai, lėtai,
Nes kas vakarą slėgs ir nuliūdins
Ištuštėję vėjuoti krantai...
Nes kažką nesuvokiamai brangų
Vėl matysiu užmerkus akis:
Kaip nuo kranto nutolstančią bangą
Grakščios pušys šaknim sulaikys...
Vakarais nepailstantis vėjas
Skaudžiai blaško šlapius lapus...
Kur esi?
Akis pražiūrėjau-
Nesulaukiu
Tarp mūsų - lietus.


Kaip norėčiau tave dar kartą pamatyti,
Tiesti ranką, žvelgti į akis.
Ir tyliai, tyliai pasakyti,
Kaip kenčia be tavęs širdis...


Tos ilgos naktys be mėnulio
Padangės, pilnos debesų
Ir aš niekad negalvojau,
Kad be tavęs man bus taip sunku.


Dabar vis tiek...
Daugiau kartu nebūsim,
Nesidalinsim rūpesčiais, džiaugsmais...
Ir tavo lūpos neberas jau mano lūpų,
Ir nebežaisi tu manais plaukais...
Dabar vis tiek...
Daugiau jau tavo rankos
Neglostys mano skruostų ir pečių...
Gal susitiks,
Gal susitiks dar mūsų akys...
Bet mums bus nejauku.


Kai akys spindėjo, kaip saulė,
O lūpos ištroško saldžių bučinių,
Buvai Tu šalia - nuostabiausia pasauly,
Aš tuo patikėt ligi šiol negaliu


Reikia man gabalėlio dangaus,
To, kur randasi už debesų.
Reikia mažo lašelio lietaus,
Reikia tavo žydrųjų akių :*


Tavo didelės akytės
Nuolat mano mintyse,
Tavo nuostabias lupytes
Aš sapnuoju sapnuose:)


Sudie, nesusitiksim niekad, svajonė buvo netikra, ir kaip galėjau aš tuo
patikėti, tikriausiai čia kalta mano kvaila galva, pats laikas būtų jau
pabust iš šito sapno ir susivokti pagaliau, manęs tu nemylėjai niekad, tada
aš savo širdį sudaužiau...


Tau paliksiu obelų žydėjimą -
Te jis džiaugsmą neš.
Viską, viską, ką abu kentėjome,
Pasiimsiu aš.
Būsiu aš tiktai akmuo, ir tiek.
Metai plauks ir plauks.
Bet ir tas granitas – patikėk -
Vis kažin ko lauks.
Neateisi. Neateisiu jau ir aš.
Iš niūraus pavėsio.
Lai tau dienos žydrą laimę neš.
Aš nepavydėsiu.
-------
Ne, ateisiu. Aš tikriausiai dar ateisiu.
Tuo tik niekas netikės. Galbūt piene išsiskleisiu...


Ir gėlės, ir medžiai,
Tau ošia tik meilė
Kol kas ir manoji
Tau meilė dar oš.

Ji oš ir rytoj,
Ir poryt ji dar oš,
Bet Jei ją pamirši
Tebūna savos
Mūsų meilės prisiminimas gražus.


Didžiausias skausmas ne tada
Kai durklas perveria krūtinę.
Didžiausias skausmas tik tada,
Kai žūva meilė pirmutinė.


Kai tave pirmą syki pamačiau,
to dar nesupratau,
bet būdamas su tavim,
Tave pamilau.

Štai bėgo laikas,
Aš prisipažinau,
tavo akys liko šaltos,
O aš norėjau kažko daugiau.

Pasijutau lyg laivas kuriam aš plaukiau,
paskendo kažkur tarp vandenyno gelmių.
Bet štai išaušo nauja diena,
Ir tavęs jau neliko mano širdyje.
Gyvenimo laivas pakilo iš gelmių,
Ir nuplaukė toliau,
Tolimuoju reisu.


Bėga metai,
Bėga laikas,
Kai tave pamilau,
Buvau dar vaikas...
Bet dabar aš supratau...
Kad laikas juda toliau...

Ir nesakyk ,
Kad viską ką aš sakiau melavau,
Netiesa, aš tikrai tai jaučiau.
Bet jausmai išblėso...
Dingo akyse ugnis,
Pamačiau aš kitą,
Ir vėliai pražydo širdis.


Išeini...
Į kitos gražesnį pasaulį -
kaip žaislas,
spindintis ir mylimas.
Kaip laužo ugnis,
kuri šildė mano geliančias rankas...
Kaip tolimas pasakų laivas, kurio nesiliausiu sapnavus...
Ir pabusiu aš kūkčiodama -
ir vėl nieko nėra...
Tik pagalvės ir lubos,
tik stalas ir knygos.
Išeini...
Bet sugrįši...
Gal rytoj, gal po daugel metų...
Sugrįši...


Aš žinau, tu jo nemyli
Ir nemylėsi niekados
Bet jis naujas
Nuostabus lyg rytas
Susižavejai juk tu juo..
Jis švelniai glosto tavo plaukus
Meiliai žiūri i akis..
O tu - laiminga, užsimerkus
Eini, kur veda jis..
Bet aš žinau, jog tu pabusi,
Pramerksi kerinčias akis
Bet pas mane tu jau negrįši
Kaip iš stoties išvykęs traukinys....


Medžių lapai kaip varis paraudo,
visos gervės išskrido toli,
Išsiskyrėm...Ir nieko apkaltint
negaliu aš ir tu negali...
Išsiskyrėm... Pasakėm neverta to gailėt kas atgal nepareis,
o vis tiek man sapnuosis ne karta
mėnesienoj bendri vakarai.
štai dabar sunkūs debesys plaukia
atsisėdus prie lango liūdžiu,
o atrodo matau tavo plaukus, tavo sodrų balsą girdžiu...
Ir man noris mokytis, įdėti visą širdį į mokslo dienas
vien dėl to, kad tu negailėtum, jog dar taip neseniai mylėjai mane!


Tikėjau aš, kad sniegas baltas,
O žemės žmonės - mylintys, geri,
Tikėjau aš, kad tiktai ledas šaltas,
O saulės spinduliai šilti...
Bet supratau:
Ne toks jau sniegas baltas,
Jis turi purvinų dėmių,
Ir supratau -
Ne toks jau ledas šaltas,
Yra pasauly šaltesnių širdžių...


Puslapiai: