Gęsta baltos liepsnelių lelijos,
Laiškuose gęsta meilė mana,
O širdy pasilieka žarijos,
Ir kažkur pasismaugia daina.


Gyvensi,
Ir Tau patiks ne visos spalvos.
Ne visos kalbos ir ne visos žilos galvos,
Ne visos dainos ir ne visos rožės,
Ne visas džiaugsmas ir ne visas grožis.
Gyvensi ir mylėsi gal tik tai,
Ką širdimi palietus supratai.


Gyvenk ir saugok tą draugystę
Nes ji tokia, tikrai viena,
Sustok, jei širdis sako "klysti"
Nes klaida gali būti amžina.


Geri draugai didžiausias turtas
Nes jų draugystė visuomet gera
Žmogus gyvenime viską pamiršta,
O draugas draugo niekada.


Gal vieną kartą vakarui atėjus
Tu toli nuklysi parko takeliu.
Tu palenkus galvą prie balto beržo
Tyliai ištarsi, kad mylėt sunku.


Dėl meilės nesvarstyk. Kokia iš to nauda ?
Gyvenk. Akimirką gyvenk. Gyventi - pareiga.


Draugystė - tai dviejų draugų bendravimas.


Draugystė - galinga pasaulio duktė
Pas mus ji netyčia užlysta.
Draugystė - tai laimės gėlė
Nuo menko vėjelio nuvysta.


Būk gėlė, tik ne kiekvieno skinama ir prie širdies segama!


Bučinys - tai dangiškas nektaras!
Lyg ugnis, naikinanti, baisi,
Lyg dvi stygos užgautos gitaros,
Susijungę džiaugsmo skambesy.


Blogai, kai mylimas nemyli,
Blogai, kai myli per karštai
Nors blogiausiai, kada tyli
Tada ar myli nežinai.


Aš žinau, tu žodžio nepratarsi,
Nepaduosi rankos išdidus ...
Vien tik akys pasakys be garso
Pyksti, džiaugiesi, ar sunku.
Tu neprimeni man to, kas jau praėjo
Ir neliesk užgijusių žaizdų,
Ir aš ir tu ilgai dėl to kentėjom,
Jei šiandien liūdna tau, tai man sunku.


Aš čia tik vieną akimirką.
Ir dovanoju ją Tau. Prisimink
tą, kuri kaip ir tu myli gyvenimą,
juoką, draugus.


Aš prisimenu tą tamsią naktį,
Kai žvaigždės žibėjo aukštai
Kai prispaudęs mane prie krūtinės
Apie laimę dainas dainavai.
Ir kaip su meile aš klausiaus
Apie laimę skambiųjų dainų
Man taip norėjos sušukti
"Brangusis aš tave myliu"
O tu lyg visa tai supratęs
Mane suspaudei glėbyje tvirtai
Ir spindinčiom akim pažvelgęs
Mane pabučiavai karštai, karštai.


Aš per blogas Tau
(G. Čeponis)


Ateik! Nekalbėk, būki rūstus, -
Aš džiaugsiuosi tavimi ir tokiu.
Gimtinės oro man trūksta,
Saulelės tavo akių.
(S. Nėris. "Ateik")


Turtas - tai nedraugas, o draugas - tai turtas


Surask kelią - kuris Tau mielas,
Surask sėkmę, kuri tuo keliu palydėtų
Uždek savąją žvakutę
Kuri šviestų ir dieną ir naktį.
Šviestų ir niekados neužgestų.


Sunku surasti gyvenimą,
už kurį atiduotum draugą,
Bet dar sunkiau surasti draugą,
už kurį atiduotum gyvenimą.


Sunku mums būtų be vilties!
Be jos skausme kas nuramintų!
Kas duotų širdžiai tiek ugnies?
Kas ištvermę varge gamintų?
Ji mums brangiausia dovana!
Visur kaip angelas ji lydi!
Ji mūs stiprybė, mūs drąsa!
Pats pragaras mums jos pavydi!


Patikėk, aš ir vėtroj ateisiu.
Ir tada, kai žaibai sutviskės.
Patikėk. aš ne pyktį tau nešiu
Aš atnešiu tau žiedą gėlės.

Patikėsiu -
Jei atneši saulę ant delnų,
Jei suprasi, mane mokėsi,
Jei paversi skausmą liūdesiu švelniu
Jei nusišypsosi - patikėsiu.


Niekad nebus per daug gėlių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėjų glostomai žemei. Niekad nebus per daug gyvenime draugų .


Negailėkit gerų žodžių -
Jų taip dažnai gyvenime stinga,
Taip dažnai mes nemokame būti draugais.
Negailėkit gerų žodžių -
Jie išmoko mylėti
Ir gyvenimo vėjuos išlikti tikrais.


Mums ne tiek reikia draugų pagalbos, kiek žinojimo, kad jos sulauksi.


Komplimentas
Jei tave peikia kvailys, - vadinasi, toks nesi.


Aistringo vandenyno fantastiškam dugne.
Iškelk. Atidaryk mane. Tiktai neperleisk.
Neperleisk niekam.
Sunaikink mane,
tik leisk bent akimirkai nušvisti
tuo ką turiu, ir ko neturiu.
Kaip savo kūdikį mane išvystyk,
pakėlusi nuo žemės rankų nešvarių.
(J. Marcinkevičius "Meilė")


Kai aš pradėjau tave geriau pažinti,
tu mano gyvenime užkariauji vis
didesnį ir didesnį patrauklumą.
Aš tavęs pamiršti niekaip negalėsiu.


Netikrumas
Kai nėr tavęs, nei raudu, nei vaitoju,
Kai tu greta. išsilaikau ant kojų;
Bet kai ilgai tavęs nesutinku,
Kažko taip liūdna daros ir nyku,
Ir apima mįslingas netikrumas
Ar meilė tai? Ar šiaip sau draugiškumas?
Kada tavęs nelieka čia nė aido,
Aš negaliu atkurti tavo veido
Tačiau jaučiu, kad jis kažkur čia pat
Šalia manęs ir dar arčiau gal net.
Ir vėl tasai vylingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar šiaip tik draugiškumas?
Kentėjau? Taip, bet negalvojau rodos,
Ateit, ieškot tam ilgesy paguodos.
Einu be tikslo, taip sau, tik jaučiu,
Kad aš jau čia ties tuo pačiu slenksčiu.
Užeinant - vėl vylingas netikrumas.
Kas atvedė čia? Meilė? Draugiškumas?
Aš dėl tavęs gyvybę atiduočiau,
Į pragarą aš ant bet ko nujočiau,
Ir nors dar to tikrumo nematau,
Bet širdimi siunčiu ramybę tau.
Ir vėl tasai lemtingas netikrumas.
Ar meilė tai? Ar vien tik draugiškumas?
Kai ranką tu man padedi ant delno,
Kažkur giliai jaučiu ramumą švelnų,
Tokį, kad, rodos, užmigčiau amžinai,
Tačiau širdis - pažadina jinai,
Jinai, o gal vylingas netikrumas
Gal meilė ir yra tas draugiškumas?
Kai dainą šią sudėti man parūpo,
Dausų dvasia nejudino man lūpų;
Iš kur tos mintys? Rimai tie iš kur?
Ir pabaigoj - lemtingas netikrumas
Kuždėjo meilė tai? Ar draugiškumas?
(A. Mickevičius)


Ne tas laimingas, kuris turtingas,
Ne tas laimingas, kuris gražus,
Tik tas laimingas, kuris suranda
Tikrus gyvenimo draugus!


Kaip dažnai mus vadina nevykėliais
kaip dažnai mus vadina kvailiais
O mes einam keliais ir klystkeliais
Ir viens kitą vadinam draugais


Puslapiai: