Kodėl gyvenime taip būna,
Kad skausmas netelpa širdy.
Ir viskas, kas svajota žūva
Laimingi lieka tik kiti.


Kieno gyvenimas, kaip burinis laivelis
Į tolumas, į tolumas nuplauks,
O kieno eis, kaip elgeta, parpuolęs keliais,
Ir išmaldos maldavęs nepaliaus.
Kieno gyvenimas, kaip aukštas ugnies stulpas,
Tautų tautoms nušvitęs švies,
Kieno gyvenimą, kaip viesulas nulaužtą tulpę,
Ant kelio purvino nusvies ...


Kiekvienas turim savo kelią,
Kelio pradžią,
Savo pasakų šviesų namelį.
Ir mus vilioja tolių toliai,
Aukščių aukščiai,
Bet mes
Ir vėl, ir vėl sugrįžtame namolei,
Į savo pradžią,
Kaip iš dausų sugrįžta paukščiai.
(P. Širvys)


Kiekviena minutė, kiekviena sekundė,
tai dar kažko pabaiga, su kuria
niekas nesibaigia.


Kiekviena akimirka - tai žingsnis
į mirtį. Mirtis - tai paprastas dalykas,
bet mes jos bijome. Bijome, nes
nežinome, kuo būsime po jos
ir kur. Tik žinome, kad gyvenimas
kaip sapnas pasibaigs. Ir todėl
džiaukimės kiekviena akimirka.


Keliasi žemė ryto skambėjime, -
Saulė sudraskė spengiančią tylumą,
Dar nepareiname, dar tik išeiname,
Dar nesileidžiame, dar tiktai kylame
Tolumos, tolumos, platumos, platumos!
Amžinos, amžino laiko srovenimu
Jūs neaprėpiamos. Jūs - neužmatomos
Sako, kad jus ir vadinam gyvenimu.


Jeigu gyvenimas mums neteikia džiaugsmo, tebūnie jis pareiga, kryžiumi, kurį privalome nešti iki galo.



Jei vizituot ruošies, tai atmink tvirtai:
Įėjus negana gražiai prisistatyti,
Kalbėt apie šokius ir paskaitą skaityti,
Kad lyja ten ir ten, kad Graikijoj maištai.
Jei rasi vienu du bekalbant šiltai,
Žiūrėk, ar nori jie šalia ką nors matyti,
Ar foteliai arti viens kito sustatyti,
Gal tau įėjus, jie nuraudo nekaltai.
Ir jeigu tu matai, kad mergina žavinga
Vis juokias, nors tatai, o dieve, nejuokinga!
Vyriškis kuo toliau, tuo šypsosi plačiau
Tai paklausyk manęs ir atsikelk tvirtai,
Merginai pasakyk, - Mieloji būk laiminga,
Ir aplankyk juos vėl po metų ne anksčiau.


Ir žolės lapelis vertas didelio pasaulio, kuriame jis gyvena.


Gyventi tik sau - beprasmiška.


Gyvenimo kelias skausmingas
Nupintas iš vargo, kančių,
Bet kartu gražus ir laimingas,
Pripildytas laimės, jausmų.


Gyvenime žmogus nieko negauna veltui,
Už viską anksčiau ar vėliau ateina sąskaita.
Atmink nors tai, ką sakė vėjai, klevams palaidotiems rudens, kad
mūsų dienos nuskambėję ilgai širdy gyvens.


Gyvenimas, tarsi kelionė,
Kur kiekvienas žmogus
Išlipa savo stotelėje ...


Gyvenimas, kaip filmo juosta
Vis bėga, plaukia pro akis.
Šiandien jis verkia, rytoj juokias
Kas tas gyvenimas? Kas jis?


Gyvenimas perlų nesėja,
Ir rožėm nebarsto takų.
Tai eik prieš gyvenimo vėją
Tik taip, kad užtektų jėgų.


Gyvenimas nevertas ašarų!
Gal tik todėl, kad jis toks trumpas.
Trumpas, kaip vasara gėlėta,
Kuri prabėga lyg krentanti žvaigždė.
Gal tik todėl, kad juoktis geriau, nei liūdėti.
Gal tik todėl, kad gyvenimas nevertas ašarų.


Gyvenimas - tai tylus gulbių šauksmas.
Įsiklausyk į jį ir Tu išgirsi tylią muziką
Kuri kviečia eiti pirmyn ir pirmyn.
Tad eiki pirmyn ieškodama laimės.


Esu žmogus ir galiu būti gražus kaip ryto tekėjimas. Tvirtas, kaip medis, apglėbęs laiko tėkmę. Tyras, kaip šaltinio vanduo. Ir prasmingas, kaip žemė. Esu žmogus ir kasdien auginu savo gyvenimą.


Būkim dideli
Ir savo kasdiena, ir viltimi,
Ir sielvartu ir laime -
Būkim dideli
Ne tam taip sunkiai mokėmės gyventi,
Kad uždustume nuo smulkmenų
Gyvenimo kely,
Būkim dideli
Ir abejonėmis, ir siekiais,
Ir neapykanta, ir meile.
Būkim dideli
Kad mums sparnų nerištų niekas
Į didžiulį tikslą pakely.
Būkim dideli
Ieškojimais ir atradimais,
Vilty ir nevilty,
Vieni ir tarp visų.
Būkim dideli
Kaip mūsų vėliava ir žygiai,
Ir saulės spinduly
Būkim svarūs,
Būkim dideli.


Bėga metai, savaitės, dienos
Viskas dingsta toli atminty.
Nebegrįš tos saulėtos dienos
Nebegrįš ir jaunystė šviesi!
Jūra melsvoji banguoja
Ir klykia žuvėdra balta
Jaunystė su vėjais kvatoja ...
Jaunystė - žuvėdra balta.


Be kančių, nepažinsi meilės
Be tamsos, nepažinsi šviesos
Be žmonių, nepažinsi pasaulio
Be klaidų, nematysi tiesos.


Aš atėjau į tavo žemę kaip svetimšalis; Aš gyvenu tavo namuose, kaip svečias; aš palieku tave kaip draugas, o, manoji žeme!


Ar žinai, kad ...
... Skaldyti antausius lengviau negu malkas.
... kūnas įremtas į sieną, nesipriešina.
... geriausias laidininkas - žmogaus liežuvis.
... sinonimas - tai žodis, kurį vartoja mokinys, kai nežino atsakymo.
... antausis pavaduoja sunkų masažisto triūsą.
... iš girtuoklio nebūtų jokios naudos, jei jis neartų nosimi žemės.


...vieta gyvenime, tai ne profesija
Tai kur kas daugiau
Profesiją paprastai turi visi žmonės
O vietą randa ne visi.


Žmogus... tik tada ką nors pasiekia, kai jis pats savimi pasitiki.


Pirmoji klaida
Atsigręžę į nueitą kelią,
Kuriuo grįžt nebeteks niekada,
Kartais ieškom - surasti negalim, -
Kur ta mūsų pirmoji klaida.
Gal tada, kai mes buvom laimingi,
Nedalydami laimės kitiems ?
Gal tada, kai mes buvom teisingi,
O reikėjo tik būti geriems?
Gal tada, kai be galo skubėjom,
O reikėjo truputį palaukt?
Gal kada abejingai tylėjom,
O reikėjo kalbėti ar šaukt?
Kaip atspėt, kur tas mažas grumstelis
Ant kurio suklupau kažkada?
Galbūt - visą gyvenimo kelią
Lydi žmogų pirmoji klaida...


Jaunystė
Saule nudegusi basa -
Tu - piemenaitė murzina !
Tau akyse dangaus šviesa. -
Tu man viena, viena, viena !
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturi,
Plaukuos tau - gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man - kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai -
Tik ateini ir nueini ...
(S. Nėris)


Gyvenimas - tai didelis stebuklas,
Kurį suvokt ne visada gali
Kas kartą tenka sau mažiau palikti
Save kitiems kaip skolą dalini.


Gyvenimas mums vieną kartą duotas
Vieniems žiedais, kitiems spygliais nuklotas.
Laimingas tas, kuris kartą įsidūręs
Su viltimi i rožių žiedus žiūri.


Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave.
Tikėk žmonėmis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pačios Laimės, Meilės ir Sėkmės!


Puslapiai: