...įsiklausyk, koksai brangus nubėgančių dienų skambėjimas, lyg tūkstančio žirgų kanopų bildesys.
Tikėk gyvenimu...
Gyvenimas gal ir yra tiktai tikėjimas, nežinomas ir nesuprantamas, kartu vos girdimas ir amžinam užgesęs džiaugsmo skambesys...


Gyvenimas...
tikriausiai toks ir liks jis,
kol jo gyvąja dalele esi-
tai miglią dieną
keičia saulės blyksnis
tai vėl sutrikęs neria debesin...
o tos giedros
o tos ramybės būklės
jau vis dažniau mes dairomės kely.
gyvenimas - tai didelis stebuklas,
kurį suvokt ne visada gali.
kas kartą tenka
sau mažiau palikti
save kitam - lyg skolą - atiduot
ir spręsti šią būties nelengvą lygtį,
nors dar toli, labai toli ruduo.
toksai gyvenimas.
toksai, ir nieko tragiško
tiesa, galbūt visa žmogaus gama:
ieškodamas
erdvės aukščiausio taško
kažkam esi šviesa ir šiluma.


Tu eini per gyvenimą platų
Ieškai meilės, saulėtų dienų
Tau mylėt baltos obelys sako
Nes tik mylint gyventi smagu


Apkabink savo laimę ir gyvenimo skubantį kelią,
Prisiglausk prie gyvybės, kada metai bėgios į šalis
Ir visiems, ką sutiksi, išdalink po laimės liepsnelę,
Kad tave vėl ir vėlei gaivintų tas gyvybės veržlus troškulys.


Geriu už griūvančius kapus,
Už karčią skausmo tiesą,
Už piktą lemtį ir už mus,
Už tą vienatvę dviese.
Už tai, kad išdavei mane,
Už meilę, iki kaklo.
Už tai, kad Dievas toks žiaurus,
Už tai, kad Dievas aklas.


Tegu kiekviena tavo diena būna lyg saulės patekėjimas,
kad kaskart vis labiau suprastum save,
kad kaskart vis labiau tikėtum draugais,
kad kaskart vis labiau norėtum gyvent ir mylėti.


Būk pavasario vėjas
Būk tamsaus miško auksinė gėlė
Būk tu gyvenimo gėris
Būk mėlynos jūros baltąja puta.


Surask kelią, kuris Tau mielas,
Surask sėkmę, kuri tuo keliu palydėtų
Uždek savąją žvakutę
Kuri šviestų ir dieną ir naktį.
Šviestų ir niekados neužgestų.


Jei nori gyventi-atsigerk šilo žemuogių kvapo, sapnuoki švelnius saulėlydžius... klausykis žemės tylos ir ieškok žmogaus savyje.
Jei nori mylėti - nevartyk pageltusių tomų puslapių, neskaičiuok ramunės žiedlapių,- jos meilės vis tiek neatneš, jei nori gyventi ir mylėti -
BŪK SAVIMI!


Pagirdyki medžius, kai šauks iš karščio,
Mokėki jūrą atpažint laše;
Tik liūdesio nereikia šaukti garsiai,
Nereikia saulės budinti nakčia.
Mokėki gimt kas dieną, kas sekundę
Ir savyje išsaugoti kitus.
Tegul pro šalį dienos nepradunda,
Te jos ilgesnės būna už metus.


Gyvenk, gyvenimu naudokis,
Kol dar širdis pilna jausmų.
Mylėk pasaulį ir šypsokis,
Kol akys spindi dar džiaugsmu...


Jei linksma - juokiamės,
Jei liūdna verkiame,
Tokia jau žmogiška dalia,
Jei laimė šypsosi, akis užmerkiame
Ir nematome, kad ji šalia...


Jie niekur - tie praėję metai
Nenueina,
Įsiterpia į širdį,
Kaip dirvožemin
Susigeria lietus,
Įsismelkia į sąžinę,
Įsipina į dainą,
Plaikstydami
Ne vien prisiminimų
Ir atodūsių skutus...


Neskaičiuokime metų, neskaičiuokim dienų,
Jie prabėga, praūžia lyg audra nerami,
Jie ne vieną raukšlelę ant veido užrašo,
Jie ir galvą tauriu sidabru gal nudažo,
Bet nekeičia širdies ir nekeičia jausmų.
Neskaičiuokime metų...
Neskaičiuokim dienų...


Tik pačiam į save atsirėmus
Nuolatos tenka eiti ir eiti,
Nuolatos turim būti įdėmūs,
Nes gyvenimas didina greitį,
Nes gyvenimas lekia ir siaučia,
Sudaužydamas įprastus rėmus -
Tenka eiti, kol gyvastį jaučiame,
Tik pačiam į save atsirėmus...
/Danutė Tamašauskaitė-Balsienė/


Cigaretės - tai nuodai,
jei rūkai - save žudai,
greit pasensi bus blogai,
nelaimingas būsi,
būsi piktas negražus,
sirgsi negaluosi,
bus pamėlę paakiai,
kosėsi dejuosi.


Reikia saulės, kai lyja lietus,
Reikia meilės, kuri užtrenkusi duris išėjo,
Reikia laimės, kurios netekai
Reikia nedaug, tačiau visą gyvenimą reikia...


Ir žinai ir jauti - metai bėga ir bėga
Negali nei sustot, nei palaukt pakely.
Bet gerai, kad žmogus eina veržias, svajoja,
Kartais juokias linksmai, kartais liūdi tylus.
Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja,
Skausmo, džiaugsmo ir laimės kelius.


Šypsokimės, tad būsime geri,
Juokimės! Pavydės, kad laimingi
Nesvarbu, kad medžiai pliki.
Nesvarbu, kad rauda pasislėpus širdy.
Šypsokimės! Negalima verkti!
Juk mes jau dideli!


Gražus gyvenimas, kai vygę
dainuodama motutė supa.
Kai būdavo visi sumigę,
tik ji viena maldoj beklūpo.

Gražus gyvenimas, vaikystė -
pakluonėm su drugiais ir vėjais..
Tai dienos! Kas jų nepažįsta
ir nesigaili palydėjęs

Gražus gyvenimas, kai jaunas
eini jaunystės šokio šokti...
Pavasariai širdy, kai kraunas,
ir vasaros, kai ima nokti.

Gražus gyvenimas, kai spalis,
kai lapkritis, kai gruodis,
jau ne aušrų pažariais kelia-
saulėlydžių gaisrais teguodžia.

Tada - kas neprarymojo
nakties prie atidaryto lango,
jausmu virpėdamas pirmuoju,
kurs žada žemėje tau dangų!

Gražus gyvenimas - ir verta
bent vieną kartą ji mylėti -
ir saulę, atidarius klėty
apsvaigti juo - bent vieną kartą!


Nenustok laukti to, ko niekada nelaukei,
Saulės kritimo į tavo delnus
Ieškok prasmės ten, kur jos ko gero nėra
Juk pražįsdamos gėlės neklausia: "ar verta?"


Su metais pajuntam gyvenimo kainą,
Su metais širdis užsigrūdina.
Juk būna - pavasarį šalnos ateina,
Ir būna pavasaris - rudenį!


Gyvenimas - tai didelis stebuklas,
Kurį suvokt ne visada gali,
Kas kartą tenka sau mažam palikti
Save kitiems - lyg skolą atiduot!


Prabėgs ir tavo dienos pro svajonių langą
prabėgs jaunystė žydinčiais žiedais.
Tie patys vėjai šoks svajonių tango.
Tie patys būsim mes tik pasikeitusiais veidais!


Mes kiekvienas didelis kaip lašas
ir visi kaip saulė - artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi!


Tokie nedideli mes prieš žalią beržą,
O ėmėm vienas kitą ir praaugom.
Tokie mes negreiti mes prieš eiklų vėją,
o imam vienas kitą ir pralenkiam,
Tokie protingi dedamės prieš žmogų
o imam vienas kito... nesuprantam!


Laimingas tas, kas gali šypsotis
kai ašaros temdo akis.
Laimingas tas kas gali pašėlusiai juoktis
Kai plyšta iš skausmo širdis...


Tegul pražys dar daug pavasarių
Melsva miškų gėlė...
tegul nebebus skausmo ašarų
te paukščiai suoks šile!
Tikėk gražiu gyvenimu, laime ir džiaugsmu
te tavo šventė vaikščioja žaliuojančiu taku!


Nors gaila, bet visi suprantam,
Kad dukros gimsta ne tėvams.
Jos gimsta pelnui muzikantų
Kažkur, kažkam kitiems namams
bet jos ir gimines sujungia
Anūkų šypsena švelnia
Lai dėl tų šypsenų ir rungias
Viena močiutė su kita!


Gyvenimas – negandų nešėjas,
Ir rožės nebarsto takų.
tu eik prieš gyvenimo vėją
o aš linkiu, kad užtektų jėgų!


Puslapiai: