Žinok, kad meilė - tai auksinis perlas.
Žinok, kad meilė - graži ateitis.
Žmogus be meilės tampa tartum vergas,
O jo jaunystė, kaip naktis.


Vėl vasarą žydi laukinės rožės
Balti žiedai sakys: "Myliu tave"
O kai rudens šalna nuskriaus jų švelnų grožį
Ieškosim jų mes širdyse
Jei meilė pasiliks - žydės laukinės rožės
Ilgai, ilgai tik tau ir man.


Visą laiką reikia, kad tavęs lauktų,
Kad būtų pas ką skubėti iš toli,
Kad kas paglostytų, vardu pašauktų,
Kad akys, o ne žvaigždės šviestų Tau kely.


Tik tu nepyk !
Aš dar ir šiandien daug kartų klystu
O paskui kenčiu.
Tai vis todėl, kad tau buvau lyg šventė,
Nors suteikiau Tau begales kančių
Tik tu nepyk,
Atleisk už blogį,
Kurį gyvendamas netyčia padariau
... Tavoj saulėkaitoj prisirpo mano uogos,
ir sirpsta jų kas dieną vis daugiau.
Tai mintys
- Tu gi jas pasėjai
Tai darbas
- Tu jį auginai.
Aš tuos daigus nešiau per šimtą vėjų,
Užauginau jau nebe Tau vienai
Ir Tu džiaugies
Matau kaip šypsais pro ašaras... pro ašaras mielai.
Nereikia, kad širdis iš skausmo plyštų,
O gal iš džiaugsmo ...
Aš čia pat, šalia ...
Tik tu nepyk .


Skrisk, laiškeli, ilgą kelią
Tu atrasi, aš tiku.
Pasakyk, kad pasiilgau,
Bet matyti negaliu.


Paprašysiu aš drugelio
Kad nuskristų pas tave
Prisiglaustų prie veidelio
Pabučiuotų už mane.


Nėra akių, kurios nematytų saulės
Be žydrų plaukiant debesų.
Nėra širdžių, kurios nejaustų meilės
Be ilgesio ir be kančių.


Nebuvo nei tau, nei man žiedų ant rankų
Nebuvo priesaikos mylėti amžinai.
Bet tu žinai, kad aš tavęs ilgiuosi,
Kad nepamiršiu tu žinai.


Mėnulis nuliūdęs į žemę žiūrėjo.
Girioj svyravo svyruokliai beržai,
Bet mano širdis kažko taip ilgėjos
Pasakyčiau, bet ir tu pats žinai.


Kaip norėčiau tave pamatyti
Šią minutę dabar, kai rašau,
Ir viską, ką jaučiu pasakyti
Gal žodžiais būtų ir lengviau.
Kiek kartų norėjau ištarti
Norėjau ištarti "myliu"
Bet kai mačiau tave tylėjau
Ir jutau, kad ištarti negaliu.
Mylėk, kol meilė tau liepsnoja
Mylėk, kol kupina jėgų
Ateis diena, ateis žiaurioji
Ir pravirksi be draugų
Ne kas kartą, diena bus šviesi
Ne kas kartą krūtinėje vasara
Bet pasaulyje tam ir esi,
Kad pajustum ir džiaugsmą ir ašaras...


Jei tau sunku paimki mano džiaugsmą
Paimki jį ir liūdesio nebus.
Jei liūdna tau, paimki mano skausmą
Juk mes viskuo dalijamės perpus.


Būk švelni ir tyra
Kaip pirma žaluma
Kaip pavasaris būk,
Tu visų laukiama.
Jei purvu aptaškys,
Tu pabūk lietumi
Jei suklupsi kely,
Tu pabūk savimi.
Jei teks skausmą patirt,
Tu pabūk viltimi,
Jei nebus kuo tikėt,
Patikėk savimi.


Bus pavasariai, skleisis alyvos
Ir sodai pasipuoš baltai
Bus laikas mes kalbėsim žodžiais
O dabar mes kalbame laiškais.


Laiškas
Tyli naktis, visi jau miega, sapnai ramina tūkstančius žmonių. Tai aš viena seniai nemiegu, rašau tau laišką ir liūdžiu..
Atleisk, kad taip ilgai tylėjau, kad taip ilgai tau nerašiau laiškų. Neužmiršau, rašyt kasdien norėjau, bet vis pradėti būdavo sunku. O tu rašyk man viską, viską. Aš tavo žodžių laukiu nekantriai. Rašyk kaip dienos miesto žiburiuose švinta, kaip slenka vakarai. Galbūt šį laišką tu skaitysi su šalta šypsena veide ir nusijuokęs pasakysi be reikalo prisiminei mane.


Gal bus laikas žydės sodai
Ir debesys slinks savais keliais,
Kai susitiksim, tai pakalbėsim,
O šiandien kalbėsimės laiškais.


Puslapiai: